Žemaičių Kalvarija garsi ne tik savo istorine praeitimi, šventove bei nuostabiu Kristaus kančios vietų ansambliu Kalvarijos kalneliuose, bet yra ir viena seniausių mokyklų Žemaitijoje. Mokyklos įkūrimu laikomi 1644m.

Daugiau mokyklų Žemaitijoje atsirado valdant vyskupui Jurgiui Tiškevičiui. Tai buvo uolus žemaičių ganytojas, sušaukęs keturis savo vyskupijos kunigų suvažiavimas. Trijuose iš jų yra nutarimai dėl mokyklų steigimo. Pirmojo susirinkimo, arba sinodo, įvykusio 1636m. Medininkuose, nutarime sakoma, kad prie kiekvienos bažnyčios turi būti mokykla ir mokytojas, kurio pareiga – mokyti parapijiečių vaikus tikybos, gramatikos, aritmetikos, muzikos ir giedojimo. Antrasis sinodas, įvykęs 1639m., skelbia, kad mokyklą turi tikrinti dekanas: ar mokytojas yra katalikas, kaip jis parapijiečių vaikus moko pamaldumo.

Vyskupas J. Tiškevičius, kviesdamas vienuolius domininkonus į Žemaitiją, reikalavo įvykdyti tam tikras sąlygas: jie turėjo išlaikyti mokyklą ir sakyti pamokslus žemaitiškai, suprantamai.
Vykdant visus sinodo nutarimus, 1644 metais Žemaičių Kalvarijoje pradėjo veikti parapijinė mokykla. Mokymas vykdavo tik žiemos metu. Mokinių buvo vos kelios dešimtys. 1778 m., vyskupui Jonui Lopacinskui leidus, parapijinė mokykla buvo perorganizuota į aukštesnio tipo mokyklą, atidaryta trečia klasė, čia dirbo du dėstytojai. 1782m. mokykloje jau mokėsi 80 mokinių.

Rusijos caras Aleksandras I 1803 m. Vilniuje atidarė universitetą. Naujajam universitetui buvo pavesta valdyti ir prižiūrėti visas iki šiol buvusias aukštesnes mokyklas. Domininkonai, gavę universiteto leidimą, Žemaičių Kalvarijoje įkūrė keturių klasių mokyklą. 1803 m. joje mokėsi 176 mokiniai, 1808 m. – 218 mokinių, 1817 m. – 214 mokinių. Domininkonai įrengė mokykloje nemažą knygyną ir parūpino mokymo priemonių. Vilniaus universitetas, pripažindamas rūpestingą domininkonų mokymą, leido jiems praplėsti mokyklą iki šešių klasių. Trūko patalpų, tada vienuoliai pastatė antrus rūmus. 1819 metais mokykloje mokėsi jau 476 mokiniai, 1821 m. – 373 mokiniai, 1823 m. -412 mokinių.

1818 – 1821 m. m. šioje mokykloje mokėsi būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. Savo atsiminimuose apie mokyklą jis rašė: „Visi buvo paklusnūs, papiktinimų nebūdavo jokių, mokėsi kiek begalėdami. Žemaičių Kalvarijoje nebuvo nei vaistinės, nei gydytojo, nei felčerio, nei perenės. Nelaimingus vaikus dažnai išberdavo, tik ėmus maudytis bėrimai pranykdavo”.

„Kartais eidavo į bažnyčią primarijos. Išpažinties eidavo kas mėnuo. Šv. Tomo Akviniečio dieną to šventojo paveikslą nešdavomės iš mokyklos į bažnyčią, giedodami procesijoje”.

„Profesoriai turėjo būti mokinių teisėjais ir budeliais. Tačiau visi profesoriai, nors turėjo tokią galią, žmoniškai elgdavosi su mumis, išskyrus tik vieną”.

Daugiau žinių apie Žemaičių Kalvarijos mokyklą duoda Vilniaus universiteto profesorius Karolis Podčašinskis, kuris 1825 m. ir 1826 m. lankėsi Žemaičių Kalvarijoje. Mokykla taip apibūdinama: „Kunigų domininkonų laikomoje miesto mokykloje Žemaičių Kalvarijoje 1826 metais buvusi parengiamoji ir šešios eilinės klasės. Mokinių iš viso buvę 303, mokytojų – 8 (visi dvasininkai). Mokyklos vedėjas kunigas Vincas Petraškevičius dėstęs tikybą ir prancūzų kalbą, kunigas Domininkas Judicas – literatūrą. Iš 303 mokinių 302 buvę katalikai ir 1 stačiatikis. Iš valstiečių luomo buvę 116. Dviejuose namuose mokyklai buvo paskirtos 5 didesnės salės ir 3 mažesnės. Knygynui ir kabinetui paskirta vieta vienuolyno rūmuose. Gamtos kabinete buvo 73 žvėrių ir paukščių iškamšos. Buvo ir botanikos darželis“. Kas ketvirtį mokiniai laikydavo egzaminus; gerai besimokantiems skelbdavo viešus pagyrimus. Daug laiko skirta mokinių doroviniam auklėjimui.

1814 metais keturklasę Žemaičių Kalvarijos mokyklą baigė Simonas Daukantas. Dar čia besimokydamas jis pradėjo domėtis tautosakos rinkimu. Iš šio laikotarpio išlikęs pirmasis jo rankraštis. Kartu su Simonu Daukantu beveik tuo pačiu metu domininkonų mokykloje mokėsi pirmasis žemaičių gramatikos autorius J. Čiulba, pirmosios knygelės apie blaivybę autorius Juozapas Milieška, taip pat religinių raštų autorius Jonas Kurmavičius, senosios lietuvių raštijos darbuotojai kunigai Vladas ir Vincentas Juzumai, Antanas Savickis.
Nuo 1825 metų, domininkonams prašant, Žemaičių Kalvarijos mokykla pripažinta gimnazija.
Po 1831 metų sukilimo rusų valdžia ėmė spausti katalikų bažnyčią ir uždarinėjo mokslo įstaigas. 1836 m. uždarė Žemaičių Kalvarijos gimnaziją. Paskutinis šios mokyklos direktorius buvo kunigas I. Aleksandravičius.
Uždarius domininkonų gimnaziją Žemaičių Kalvarijoje nebeliko jokios mokyklos. Iš pradžių vaikus mokė po kaimą vaikščiojantys vienuoliai (jų dar buvo likę trys). bet 1889m. ir juos išvežė.

Vaikus mokė daraktoriai. Bene pusę kalvariškių lietuviškai skaityti išmokė daraktorė ir knygų platintoja Emilija Pocaitė. Ji gimė 1860 metais Šarnelės kaime. Septynerių metų Emilija liko našlaitė. Rašto ją mokė pamotė ir vienuoliai. Kai parapijoje nebeliko vienuolių, nebuvo kam mokyti vaikų. Emilija dirbo samdine, bet klebonui paprašius 1878 m. iš Šarnelės persikėlė į Žemaičių Kalvariją ir ėmėsi mokytojos darbo. Mokė taip, kaip ją pačią mokė – sunkiu „slebizavimo“ metodu. Norinčių mokytis atsirado labai daug. Visada ji turėdavo 40 – 60 mokinių. Tik nebuvo nei tinkamų patalpų, nei elementorių, knygų, mokydavo tik iš maldaknygių. Mokė visada su baime, nes grėsė pavojus, kad caro pareigūnai gali surasti ir nubausti. Dėl dažnų kratų tekdavo keisti mokymosi vietą, mokydavosi Kryžiaus kelių koplyčiose, o pavasarį – krūmuose. 1903 metais daraktorė buvo suimta, bet paskui už užstatą paleista. Teismas neįvyko, nes išėjo caro manifestas, panaikinantis spaudos draudimą. Savo kilnų darbą daraktorė tęsė iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. 1928 metais Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas už nuopelnus Lietuvai Emilijai Pocaitei iki gyvos galvos paskyrė 50 Lt pensiją. Mirė daraktorė 1932m., palaidota Žemaičių Kalvarijos kapinėse.

Lietuviškas knygas daraktoriams pristatydavo knygnešiai: Petronėlė ir Barbora Riepšaitės, Viktoras Norkus, Jurgis Gudas, Kostas Baltimas, Vincentas Juška, seserys Dokšaitės. Paminėtinas Rotinėnų kaime gyvenęs knygnešys Fabijonas Derkintis – Nepriklausomybės metais jam buvo paskirta pensija, o prezidentas Antanas Smetona jau apkurtusiam senukui padovanojo klausos aparatėlį.

1904 m. savo namuose vaikus mokė ir bajorė Kazimiera Mušinskaitė. Jos mokykloje tais metais mokėsi 9 berniukai ir 7 mergaitės.

Po keleto metų valdžia savo pinigais įsteigė liaudies mokyką, nors jos mokytojai nė žodžio nemokėjo lietuviškai. Pirmoji valdiška mokykla buvo pastatyta ne miestelio centre, bet Šarnelės kaime. Vaikams buvo nepatogu lankyti šią mokyklą, nes reikėjo toli eiti. Mokymo lygis buvo žemas. Mokytojams labiau rūpėjo kortos ir degtinė, o ne vaikų auklėjimas. Todėl ši mokymo įstaiga neilgai išsilaikė. 1905 m. mokiniai ypač aktyviai protestavo prieš mokymą rusų kalba, ir mokykla buvo uždaryta.

1905 metų įvykiai išjudino kalvariškius – jie pradėjo reikalauti lietuviškos mokyklos.

1907 ar 1908 metais Žemaičių Kalvarijoje klebono Jono Petrauskio rūpesčiu įsteigta lietuviška „Saulės“ draugijos pradžios mokykla, veikusi iki 1912 metų. Mokyklos įkūrimo darbą organizavo vikaras Vituvis, o mokytojavo mokytoja Spudytė iš Aukštaitijos. Mokykla įsikūrė Mikos namuose. Ją materialiai išlaikė klebonas J. Petrauskis. Mokyklos atidarymo iškilmės prasidėjo bažnyčioje. Čia buvo pasakytos kalbos, išreikštas didelis džiaugsmas, kad caro valdžios uždaryta mokykla vėl veikia.

Mokykloje buvo 4 skyriai, kiekviename skyriuje – po 30 mokinių, dėstyta lietuviškai. Kunigas materialiai rėmė gabius mokinius.

Kazimieras Kupčiūnas – pirmasis mokytojas Žemaičių Kalvarijoje, įsteigęs pasaulietinę valdišką mokyklą. 1912 m. Butkevičiaus name buvo atidaryta keturklasė pradinė mokykla. Mokytojas K. Kupčiūnas mokė lietuvių, rusų kalbų, aritmetikos, istorijos, pats rašė aritmetikos vadovėlį.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais rugpjūčio 19 d. prasidėjo mokslas ir Žemaičių Kalvarijos pradžios mokykloje, įkurtoje Izidoriaus Valančiausko name, priešais bažnyčią. Ši mokykla veikė iki 1940 metų. Buvo pradėti mokyti ir suaugusieji, bet jie didelio noro nerodė.

Nuo 1927 metų Žemaičių Kalvarija pavedama Marijonų Kongregacijai. Apsigyvenę marijonai ėmė rūpintis ne tik bažnyčios tvarkymu, bet ir švietimo reikalais: įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą. Žemaičių Kalvarijoje veikė vienuolių kazimieriečių pradžios mokykla, įkurta kunigo Dvaranausko. Ją išlaikė pati parapija. Ši mokykla buvo pavyzdingiausia visoje apylinkėje. Kaip prisimena tos mokyklos auklėtinė Kazimiera Urbonaitė, „didžioji dauguma tėvų stengėsi vaikus leisti į šitą mokyklą, nors buvo ir valdiška. Tie vaikai, kurie galėjo į ją patekti mokytis, buvo laimingi, nes visų norinčių nebuvo įmanoma sutalpinti”.

Mokykla buvo miestelio centre (dabar ten stovi Danieliaus Mockevičiaus namas), o vėliau – parapijos salėje. Silpnai besimokantys likdavo antriems metams. Būdavo atvejų, kad mokinys vienoje klasėje sėdėdavo po 2-3 metus. Tikybą dėstė mokyklos kapelionas.

Mokykloje veikė katalikiškos moksleivių organizacijos. Viena iš jų buvo angelaičių. Vaikus skatino gerai mokytis, gerbti mokytojus, tėvelius, mylėti artimą, net ir priešą, kiekvieną gerą darbą skirti Dievo garbei; ugdė meilę Tėvynei Lietuvai. Mokiniai nešiojo uniformas, kepures, ant kurių buvo gelsvos raidės – MPM (Marijonų pradinė mokykla).

1935 metais buvo pastatyta didelė parapijos salė. Ji buvo tarsi švyturys, skleidęs katalikišką pasaulėžiūrą bei kultūrą ne tik Žemaičių Kalvarijoje, bet ir aplinkiniuose kaimuose.

Marijonų pradinėje mokykloje švęsdavo visas katalikiškas ir tautines šventes. Vaikai vaidindavo, deklamuodavo, šokdavo. Šventėse dalyvaudavo ir tėveliai. Ypač įspūdingos būdavo Vasario 16-osios šventės.

Be mokyklų, Žemaičių Kalvarijoje veikė ir darželis. Jis dirbo 5-6 valandas per dieną, buvo išlaikomas Šv. Vincento Pauliečio draugijos. 1934 – 1935 metais darželyje ir pradinėse klasėse pradėta vaikus auklėti pagal įvairias metodikas. 1940 m. lietuviškos mokyklos ir darželiai baigė savo veiklą. Žemaičių  Kalvarijos mokytojai, dirbę valdiškoje mokykloje, nukentėjo nuo 1940 metų Rusijos okupacijos. 1941 metais birželio mėnesį buvo suimti ir ištremti į Sibirą mokyklos vedėjas Aleksandras Pocius, mokytojai Kazė Pocienė ir Jonas Pauliukas. Sibiro sunkumus patyrė ir anksčiau Žemaičių Kalvarijoje dirbę mokytojai Kazimieras ir Bronė Bundzos, Stasys Budavas.

Pablogėjus politinei padėčiai, dalis vienuolių išvyko iš Žemaičių Kalvarijos, kiti pasiliko amžinam poilsiui. 1948 metais vienuolynas visai uždarytas.

Taip prasidėjo visiškai kitas mokyklos gyvenimo laikotarpis.1949 m. Žemaičių Kalvarijoje įkuriama septynmetė mokykla buvusio marijonų vienuolyno patalpose. Į mokyklą susirenka vyresnio negu įprasta amžiaus mokiniai,  kurie anksčiau neturėjo sąlygų mokytis.

Jie mokėsi noriai, aktyviai dalyvavo mokyklos užklasinėje veikloje. Tuo metu mokykloje pradeda veikti būreliai: sporto, literatų, dramos, šokių. Įkuriama pionierių organizacija. Mokyklai vadovauja Leonas Jonutis. Mokytojais dirbo Jonutienė, Elena Tumėnienė, Algirdas Raudys ir kiti.

1952 metais mokyklą baigė I – oji septynmetės laida. Vėliau, Leonui Jonučiui išvykus, mokyklai vadovauja direktorius Bronius Butkevičius. Augant mokyklai padaugėjo mokytojų. Tuo metu dirbo mokytojai Valerijonas Gurauskas, Elena Tumėnienė, Ona Krapauskytė, Ona Slušnytė, Marija Veisienė ir kiti.

1954 metais Žemaičių Kalvarijoje atidaroma 8 klasė, o vėliau mokykla perauga į vidurinę. Jai ima vadovauti Kazys Kuprys.  Atvyksta naujų mokytojų: Vaidilutė ir Pranas Barvydai,  Aleksandra ir Bernardas Černiai, Adolfina ir Juozas Jaruliai. Mokykloje įkuriama mokinių komjaunimo organizacija, kuriai vadovauja mokytojas Algirdas Raustys, vyr. pionierių vadovu dirba Vincas  Lauraitis. 1958 metais išleidžiama pirmoji abiturientų laida. Vėliau didžioji dalis jų mokėsi aukštosiose mokyklose, o dabar dirba įvairiais specialistais. Iš viso buvo išleistos trys abiturientų laidos. Po to mokinių skaičius sumažėjo (mažas gimimo procentas karo, pokario metais). Todėl 1962 m. vidurinė mokykla perorganizuojama į aštuonmetę. Tačiau mokinių skaičius palaipsniui vėl auga.

1965 metais mokykloje mokosi net trys šimtai mokinių, dirba 18 mokytojų. Mokyklai vadovauja Anatolijus  Gabšys. Prie seniau dirbusių mokytojų Vandos Sragauskienės, Aldonos Danielienės, Onos Petrauskienės, Janinos Viržintienės, Jarulių prsijungia nauji: Steponas Meškauskas, Laima ir Vaclovas Jasevičiai, Vanda  Staškauskaitė, Valerija Leinartienė, Birutė  Maliauskaitė, Stasė Urnikienė ir kiti.

1965 m. vaizdingoje miestelio vietoje ant kalnelio prie upelio pradėta statyti triaukštė tipinė mokykla. 1967 metais, Anatolijui Gabšiui išsikėlus dirbti į Platelius, mokyklai ima vadovauti Aleksandra Šatikienė. 1968 metų rugpjūčio 28 d. įvyko naujo pastato atidarymas, aštuonmetė mokykla perorganizuota į vidurinę.
Aktyviai dirba jaunieji orientacininkai, vadovaujami Jono Šleiniaus.

1971 metais jaunųjų turistų komanda užėmė pirmą vietą. Daug širdies ir darbo gražinant mokyklos interjerą įdėjo mokytojas Juozas Jarulis. 1972 metais mokyklą baigė 16 moksleivių, iš jų 8 įstojo į aukštąsias mokyklas, o Nijolė Riaukaitė mokyklą baigė aukso medaliu.

Nuo 1972 metų rugsėjo l d. mokykla pradeda dirbti kabinetine sistema. Aktyviai dirba jaunieji kraštotyrininkai, vadovaujami Marijos Mašanauskaitės. Pionieriai rinkdami metalo laužą užėmė 1 – ą vieta. Puikiai dirba orientacininkai, sporto būrelis. I laipsnio diplomu apdovanota mokytojų tinklinio vyrų ir moterų komandos.

1973 metais nuo rugsėjo mėnesio į mokyklos gyvenimą aktyviai įsijungia Eugenijos  ir Juozo Neniškių šeima. Eugenija dirba pavaduotoja, o Juozas – rusų kalbos mokytojas, vadovauja dramos ir kraštotyros būreliams. Tais metais susikuria mokyklos estradinis ansamblis, mokytojų agitbrigada, kurie įvairiose apžiūros pelno net prizines vietas. 1976 metais 8 klasės mokinė Virkšaitė Jūratė dalyvauja „Dainų dainelės” konkurse Vilniuje. Ji buvo pažymėta už gerą dainavimą. Mokinę ruošė mokytoja Ramutė Paulauskienė. 1975-1976 mokslo metais mokykloje mokėsi 434 moksleiviai. 1977 metais spalio mėnesį prie mokyklos atidengtas paminklas mokytojui Adomui Mikai. Tais pačiais metais mokykloje įsteigtas vaikų ir jaunimo sporto mokyklos filialas orientaciniam sportui propaguoti. Treneriu dirba Šleinius Jonas. Per metus orientacininkai gavo net 46 diplomus bei garbės raštus. Muzikos mokytojos paruošta X klasės moksleivė Jūratė  Virkšaitė antrą kartą dalyvavo „Dainų dainelės” konkurse Vilniuje.

Nuo 1979 metų pradėtas statyti mokyklos priestatas su sporto sale bei valgykla. 1980 metais spalio mėnesį priestatas baigtas. Padidėjus mokyklos patalpų, mokytojai įsirengia naujus kabinetus, kurie rajoninėje apžiūroje pelno prizines vietas. Garžiai dirba lėlių teatras, vadovaujamas mokytojos K. Valančiauskienės, dramos būrelis, vadovaujamas mokytojo J. Neniškio. Nuo 1982 metų vis geresnių rezultatų pasiekia jaunieji biologai, vadovaujami mokytojos Elena Gedvilienės. Jos dukra Edita tampa olimpiados prizininke. Vasaros metu apie 70% moksleivių pabuvodavo pažintinėse ekskursijose.

1985 metų pavasarį mokyklos kiemą papuošia paminklas knygnešiui Vincentui Juškai. Jo autorius Vytautas Ulevičius. Daug darbo ir energijos atgaivinant knygnešio atminimą įdėjo mokytojas Juozas Neniškis. 1985 metų gruodžio 16 d. miršta ilgametis mokyklos mokytojas, dramos būrelio, agitbrigados vadovas kraštotyrininkas Juozas Neniškis. Edita Gedvilaitė tris kartus iš eilės respublikinėje biologų olimpiadoje užėma pirmą vietą, apdovanota laureato diplomu. 1985 m. Gedvilaitė Edita mokyklą baigė aukso medaliu. Gedvilas Alfonsas respublikinėje biologų olimpiadoje 1985 – 1986 metais užėmė pirmą vietą ir buvo apdovanotas laureato diplomu. Tais metais vasarą mokykla augino kolūkyje 10 ha pašarinių šakniavaisių. Nuo mokslo metų pradžios įvestas visuomenei naudingas darbas, o nuo 1987 metų sausio 1 d. – profiliuotas darbas. Apie 90% mokinių pabuvojo pažintinėse ekskursijose: dvyliktokai -Taline, vienuoliktokai – Rygoje, o pavasario atostogų metu 12 klasės mokiniai lankėsi Leningrade (Sankt-Peterburge). Mokykloje buvo naujovė – viktorina 5×5. Labai daug mokyklai padėjo buvęs Varduvos kolūkis, kuriam vadovavo Arūnas Paulavičius. Mokytojai aktyviai dalyvavo LIK-e su kolūkio specialistais, o mokslo metų pabaigoje parodė komedija „Draugiškas teismas”.

1986 metais mokyklą sidabro medaliu baigė Danilevičiūtė Alma, 1987 metais – Laukys Raimondas, 1988 metais – Meškauskaitė Rūta, o 1989 metais – Gedvilas Alfonsas.

Mokyklai iki 1987 metų rugsėjo 1 d. vadovavo Šatikienė Aleksandra. Vartant praėjusių metų pedagogų tarybos protokolus, prieš akis iškyla tuometinis laikotarpis. Džiugu pripažinti, kad pagrindinis tikslas buvo siekti tik labai gerų ir gerų mokymosi rezultatų. Tas tikslas tikrai buvo pasiektas, nes labai daug abiturientų baigė aukštąsias mokyklas ir dirba savo mėgstamą darbą. Reikia pripažinti ir klaidas. Mokykla ilgą laiką buvo stiprus ateizmo centras, o mokytojai buvo eiliniai tos programos vykdytojai. Tai buvo laikotarpis, kada asmeninė nuomonė nieko nereiškė. Mokykla gyveno pagal švietimo ir Lietuvos valdžios konkrečius nurodymus.

Nuo 1987 metų mokyklai vadovavo Algimantas Gaižaitis.

Praėjusi mokyklų reforma jautėsi ir mūsų mokykloje. Mažai keitėsi kadrai. Seniai dirbantys mokytojai turėjo puikius darbo kabinetus. Daugelis kabinetų rajoninėse apžiūrose buvo prizininkai. Mokykla dažnai buvo kritikuojama, kad silpnokai dirbamas profesinio orientavimo darbas. Ji turėjo didelių plotų kolūkio laukuose, augino pašarinius šakniavaisius. Už darbą buvo atlyginama įvairiai: moksleiviams organizuojamos ekskursijos, buvo aptvertas mokyklos stadionas, skiriama lėšų mokyklos vidaus remontui.
Nuo 1987 m. rugsėjo mėnesio pradinės klasės pradėjo dirbti penkias darbo dienas.
Mokykloje veikė net 20 būrelių ir du būreliai prie kultūros namų: jaunųjų mechanikų, dramos, darbščiųjų rankų, sporto, šaulių, šachmatininkų, gamtininkų, šaškių, rusistų, ateistų, choro. Dalies būrelių veikla buvo silpna. Įspūdingiausi renginiai mokykloje buvo viktorina – 4×4, liaudies vakaronės, vakarai „Na, merginos”, „Na, vaikinai”. 1987 metais buvo baigtas įrengti muziejus.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pasikeitė ir mūsų mokyklos veidas. Mokykla tapo laisvesnė, jos veikla tapo turiningesnė. Nuo 1991 m. mokyklai ėmė vadovauti Steponas Meškauskas.

Ugdyti vaiką visapusiškai, sudaryti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti interesus bei saviraiškos poreikį – vienas pagrindinių dabartinės mokyklos tikslų.

Kasmet veikia nemažai būrelių. Gausiausiai lankomi gamtininkų, choreografijos, etnografinis, dainavimo ir dramos būreliai. Vidutiniškai  apie 20 moksleivių gilinti savo meninių bei muzikinių sugebėjimų vyksta į muzikos bei meno mokyklas Sedoje, Plungėje.

Tradiciniais mokyklos renginiais tapo įvairios viktorinos tarp mokytojų ir mokinių, Kalėdų mugės, sporto šventės, padėkos dienos, ketvirtokų išleistuvės, paskutinio skambučio šventės, šimtadieniai, brandos atestatų įteikimas.

Turtinant moksleivių dvasinį pasaulį, ugdant pilietiškumo jausmą ypatingai padeda mūsų miestelio tradicijos. Paminėdama Krikščionybės jubiliejinius metus mokyklos bendruomenė išėjo į žygį Kryžiaus keliu. Kartu su mumis ėjo ir katalikiško jaunimo centro vadovas kunigas Vilius Viktoravičius. Prie koplyčių atstovai iš klasių skaitė savo maldos žodžius. Pasiruošti mokiniams padėjo tikybos mokytoja Edita Gramauskaitė.

Kasmet mokykloje minima kovo 16-oji – Knygnešių diena, organizuojama popietė „Į senolių vaikystę sugrįžus”. Prisimenami senoviniai žaidimai, šokiai, dainos.

Pastaruoju metu dažni mūsų mokyklos svečiai yra Telšių kunigų seminarijos klierikai. Mokykloje vyksta draugiškos krepšinio varžybos. Malonūs, įsimintini susitikimai su Telšių vyskupu Jonu Boruta. Vyskupo apsilankymo tikslas – pabendrauti su mūsų mokyklos moksleiviais bei mokytojais, įsiklausyti į jų problemas, paskatinti kuo aktyviau dalyvauti bažnytinėje veikloje.

Vis aktyvesne ir turiningesne veikla užsiima mokyklos jaunieji šauliai, vadovaujami Dariaus Galdiko. Jau kelerius metus vasarą rengiamos karines stovyklos. Labai gerai, kad šioje organizacijoje dalyvauja daug berniukų. Ši veikla juos drausmina, ugdo vyriškumą, pareigos bei meilės tėvynei jausmą.

Galima pasidžiaugti mokyklos etnografiniu ansambliu, vadovaujamu V. Paskačimienės, kuris dalyvavo ansamblių šventėje Švedijoje.

Ypač mokyklą garsina orientacininkų laimėjimai. Daugelyje varžybų prizines vietas pelno ir jų trenerė D. Zaleskienė.

1997 metais Donatas Labeikis respublikinėje biologų olimpiadoje užėmė antrą, o 1998 metais – pirmą vietą. Biologus olimpiadoms ruošė mokytoja metodininkė Elena Gedvilienė.

Orientacininkams nenori nusileisti ir mokyklos sportininkai, vadovaujami J. Juzaičio ir L. Sabaliausko.
Konkurse „Plungės Pelenė“ 2002 m. dalyvavo net 5 mokyklos mokiniai. Simona Klibavičiutė tapo Pelene, o Ingrida Rimkutė ir Algirdas Kursevičius pelnė antrosios rūmų damos ir antrojo rūmų riterio titulus. Juos ruošė mokytojos Irena Taujenienė ir Alma Mikalauskienė.

Kiekvienais metais lapkričio pirmąją vyksta susikaupimo rytmetys. Mokyklos vestibiulyje – sąrašas mūsų mokyklos buvusių mokinių ir mokytojų, kurių šiandien jau nebėra tarp mūsų. Puokštė, apjuosta juodu kaspinu, ir žvakės tarsi primena, kad jie toli, o kartu ir drauge su mumis.

Mokykloje dažnai yra rengiamos įvairios konferencijos. Viena iš jų buvo skirta mūsų mokyklos auklėtiniui vyskupui Motiejui Valančiui. Konferencijoje dalyvavo ne tik mūsų mokyklos moksleiviai, bet ir svečiai iš Alsėdžių vidurinės, Stalgėnų bei Narvaišių pagrindinių mokyklų. Taip pat dalyvavo kunigų seminarijos klierikai.

2004  metais mokykla išleidžia 37-ąją abiturientų laidą. Po Lietuvą pasklido apie 1000 moksleivių, baigusių Žemaičių Kalvarijos vidurinę mokyklą.

Nuo 2007 metų  mokyklai pradeda vadovauti  Zenonas  Garbenčius. Tais  metais mokykla išleidžia jubiliejinę 40-ąją laidą.

Bronius Kleinauskas Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos mokytojas,
kraštotyros būrelio vadovas,
7-os laidos abiturientas.